Dovanojantis energijos užtaisą

algis_2Šis Lietuvos šviesuolis jau sulaukė 70 metų, tačiau nenuilsdamas vedžioja keliautojų grupes po Lietuvą, vyksta į ilgas keliones po kalnus, kopia į viršūnes. Apie keliones ir jaunystę išsaugantį gyvenimo būdą kalbamės su Vilniaus keliautojų klubo pirmininku ir Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentu Algimantu JUCEVIČIUMI.

 Kaip susidomėjote kelionėmis?

– Viskas prasidėjo nuo mokyklos, mokinių ir mokytojų žygių po Kauno apylinkes. Mums, vaikams, buvo palikta daug vietos iniciatyvai – galėjome moksleivių žygiams vadovauti patys. Toje pačioje Kauno mokykloje mokėsi ir Tadas Šidiškis, Rimas Matulis, Juozas Dapkevičius – jie ir šiandien organizuoja keliones.

 – Kokias keliones labiausiai įsiminėte?

Nuostabiausios kelionės – po Lietuvą. Reikia pradėti nuo savos šalies apylinkių, tik tada atsiranda poreikis judėti toliau. Kelionėse svarbiausia yra pažinti, nors ne mažiau svarbu ir sveikatingumas: esi aktyvus, eini į gamtą. Mano jaunystėje judėjimo galimybes labai stabdė Sovietų Sąjungos sienos, bet pakako ir kalnų, ir dykumų, ir Šiaurės.

 Kas svarbiausia rengiantis keliauti?

– Svarbu žinoti, ko sieki, ką nori pamatyti, pažinti. Kelionę pradedi planuoti nuo maršruto. Surenki medžiagą apie tai, kokius objektus verta aplankyti, su kokiais žmonėmis susitikti. Jei keliaudamas būsi ekstremaliose situacijose, svarstai techninius dalykus: koks inventorius, apranga reikalingi. Svarbus fizinis pasirengimas – jei rengiesi sudėtingai kelionei, pavyzdžiui, į kalnus, reikia įvertinti savo fizines galimybes: jei nepakankamai aktyviai gyveni, prieš kelionę reikia papildomai pasportuoti, pabėgioti, kuo daugiau didinti fizinį aktyvumą.

 Kaip palaikote puikią fizinę formą?

– Kiekvieną rytą mankštinuosi, manau, žmogui tai būtina – kaip ir praustis. Savaitgaliais daug vaikštau arba slidinėju. Kiekvieną sekmadienį einu į „Snaigės“ ar pėsčiųjų žygius. Taip pailsiu ir gaunu milžinišką energijos užtaisą. Liftu niekada nesikeliu – lipu laiptais.

Kada pradėjote organizuoti „Snaigės“ slidžių žygius?

– Kaune – nuo 1963 m., o Vilniuje – nuo 1973 m., kai persikėliau čia gyventi. Tuose žygiuose dalyvauja daug dalyvių, 2012–2013 m. žiemą priskaičiavome 17,5 tūkstančių! Žmonės mėgsta žygius, dalyvauja juose šeimomis. Jauniausiam slidinėjančiam dalyviui būna maždaug ketveri, o vyriausiam – 84-eri.

Norintiems išbandyti ištvermę, organizuojame slidinėjimo maratonus. Dar 1980 m. sužinoję, kad toks maratonas vyksta Tartu mieste (Estija), nuvažiavome ir pamatėme, kaip slidėmis „plaukia“ daugiau 10 tūkstančių žmonių. Paviliojo ypatinga nuotaika, pradėjome organizuoti slidinėjimo maratonus Vilniaus apylinkėse.

Kad „Snaigės“ žygyje malonu, įsitikinau: geros trasos, susitinki draugų, įveikęs trasą pasivaišini skania arbata. Tačiau jums pačiam nuo ankstyvo ryto iki vakaro tenka išbūti miške…

– Aš atvykstu dar neprašvitus, šliuoždami su bendražygiais patikriname iš vakaro paruoštas trasas, pakabiname nuorodas. Pirmieji slidininkai į startą renkasi apie 9 valandą, paskutinieji distancijas baigia jau temstant. Man stovėti prie starto ir finišo linijos nėra sunku – tinkamai apsirengiu. Labai džiaugiuosi nuolatiniais žygių dalyviais, šeimomis, pedagogais su mokiniais. Vienos Vilniaus mokyklos mokytojas atsineša dešimt porų slidžių, vaikai paslidinėja, po valandos ateina kiti, vėliau – dar kiti, ir taip visi naudojasi tomis pačiomis slidėmis. Mokytojai labai daug ką gali padaryti.

 Kaip įskiepyti jaunuoliams norą judėti?

– Nereikia jo skiepyti, svarbu vaikystėje neužgesinti to vaiko noro! Ar dažnai pamatysi sėdintį mažą vaiką? Jis vis ropoja, kažkur lipa, eina, kažką ima. O tėvai vis stabdo: stop, negalima, nevalia, būk ramus. Jei vaikui nuo mažens netrukdysime pažinti pasaulio, visur su juo keliausime, taip jis ir pats elgsis.

Kuo save laikote: turistu, alpinistu ar keliautoju?

Nemėgstu žodžio turizmas, jis man asocijuojasi su autobusais riedančių žmonių būriais, kurie privažiuoja prie lankomo objekto ar kalno kiek galima arčiau, palipa kelis šimtus metrų ir vėl sėda į autobusą. Aš – ne turistas, o keliautojas. Labai mėgstu parodyti žmonėms neapgyventas, mažai civilizuotas vietas Urale, Kaukaze, Pamyre ar Kirgizijoje. Ten per dvi savaites sutinkame tik kelias grupes, o gamtos grožio, romantikos – kiek nori. O alpinizmas – jau jėgų išbandymas, ne tik fizinių, bet ir dvasinių, be to, šis sportas reikalauja techninio pasiruošimo.

Pages: 1 2

Contact Us