Gydymas per maldą, šokį ir prisilietimą

SS_LOGO.inddŠis interviu buvo atspausdintas žurnale „Šeimos sveikata“ 2014 m. gegužės 31 d.

Su MA-URI®praktike Rūta STANKIENE kalbėjosi žurnalistė Meilė JANČORIENĖ

Gydymas per maldą, šokį ir prisilietimą

MA-URI®įprasta vadinti masažu, nors, pasak specialistų, tai nėra vien masažas. Tai švelnūs prisilietimai, kuriais sužadinamas paties kūno gebėjimas save gydyti. Metodo kūrėjai šį gydymo būdą vadina „body healing art“ – kūno savigydos menu.

Ruta_StankieneGydytoja Rūta STANKIENĖ prieš kelerius metus taip susižavėjo iš Naujosios Zelandijos kilusiu netradiciniu gydymo būdu MA-URI®, kad atsisakė gerai apmokamo darbo farmacijos kompanijoje ir tapo šio metodo specialiste. Su MA-URI®praktike kalbamės apie šio gydymo esmę ir apie tai, kaip mūsų sveikatą veikia švelnūs prisilietimai, lydimi Polinezijos tautų muzikos ir šokio judesių.

– Esate baigusi mediciną, nemažai metų dirbote farmacijos kompanijoje. Kuo jus sužavėjo maorių genties gydymo būdas, kad ryžotės keisti profesiją?

– Netradiciniais gydymo būdais domėjausi jau studijuodama, man visada rūpėjo ne tiek ligų gydymo būdai, kiek jų kilmė – nedavė ramybės klausimas, kaip ir kodėl mes susergame? Manau, kad tradicinė medicina ne visada gali atsakyti šį klausimą, ji daugiau gydo pasekmes ir simptomus, nesigilindama į ligų prigimtį. Tuo tarpu visa senoji medicina – kinų, indų, japonų, Polinezijos šalių ir kt. – teigia, kad pirmiausia reikia suprasti ligų priežastis, kurias sukelia neišspręstos mūsų dvasinės problemos. Patirtos emocinės ir psichinės traumos po kiek laiko ima reikštis per kūno sutrikimus. MA-URI®sistema įdomi ir tuo, kad ji labai sena, atkeliavusi pas mus iš tolimosios Polinezijos, paremta vienos seniausių pasaulyje Huna filosofijos principais.

– Jūs nusibeldėte net į Naująją Zelandiją, ten kažko išmokote iš tų… „laukinių tautų“, o dabar taikote Lietuvoje? Argi mums visa tai tinka?

– O ar mes atsimename, kaip gydė mūsų protėviai prieš du–tris tūkstančius metų? Ne. O jie atsimena. Šį gydymo meną pagal protėvių tradicijas 1990 m. atgaivino Danijoje gyvenantis maoris Hemis Foksas kartu su žmona Katja. Sutuoktiniai įkūrė MA-URI®institutą ir pradėjo propaguoti Huna filosofiją bei senovės Polinezijos gydymo meną.

H.Foksui dabar septyniasdešimt aštuoneri. Šis maoris atsimena savo praeitį – net keturiasdešimt dviejų savo šeimos kartų vardus bei gyvenimo istorijas. Žino ir tai, kad dauguma jo protėvių gydė žmones. Senąjį gydymo metodą H.Foksui perteikė jo prosenelė – genties vadė, taip pat gydžiusi žmones.

MA-URI®institute senieji gydymo elementai buvo pritaikyti šiuolaikiniam žmogui. Mes stengiamės nevadinti to masažu, taikliau šį metodą vadinti kūno savigydos sistema. Juk procedūra pažadina mūsų vidines jėgas ir priverčia organizmą patį tvarkytis su savo problemomis.

– Kaip atrodo Naujoji Zelandija? Ar ten dar gyvena laukinių gentys?

– Kartu su kitais studentais MA-URI®metodikos ten mokiausi visą mėnesį. Gyvenau maorių kaime, jų autentiškoje aplinkoje. Vieną savaitę teko pagyventi pradinės kaimo mokyklos patalpose. Mokykla buvo ypatinga tuo, kad joje buvo dėstoma maorių kalba, kurią dabar ten mažai kas atsimena, visi kalba tik angliškai.

Buvau tikrai nustebinta: šioje kaimo mokykloje neįgaliems vaikams buvo įrengti įvažiavimai į kiekvieną patalpą. Kiekvienoje klasėje puikavosi naujausi „Apple“ kompiuteriai, projektoriai ir kitokia pažangi informacinė technika. Tos „laukinių gentys“ gyvena taip, kaip mūsų „civilizuotas“ kraštas dar negreitai gyvens.

– Vadinasi, maoriai yra šiuolaikiški? Jie jau užmiršo savo laukinę prigimtį?

– Neužmiršo. Mokinukai dėvi mokyklines uniformas, bet į mokyklą keliauja basi. Visi jie – ir maži, ir dideli – nuostabiai dainuoja. Muzika ten skamba ir tada, kai linksma, ir tada, kai liūdna. Maoriai yra tikri gamtos vaikai. Ten šilta, drėgna, labai daug žalumos ir didelių medžių. Gamta ten labai arti, ji alsuoja kartu su žmogumi. Mes gyvenome už keleto kilometrų nuo vandenyno, šalia nedidelio upeliuko. Per pilnatį ir per jaunatį vandenynas pakildavo, užliedavo pievas ir taip „ateidavo“ iki mūsų gyvenamosios vietos. Upeliukas, įtekantis į vandenyną, potvynio metu imdavo tekėti priešinga kryptimi. Kai tai pamatai, pradedi suvokti – jeigu vandenynas šitaip alsuoja, tai juk ir mūsų kūnas – taip pat! Mes esame sudaryti iš vandens, tad negalime nereaguoti į gamtos kvėpavimą. Tačiau, ar visi tai suprantame, ar mokame išgirsti savo kūną?

Pages: 1 2 3

Contact Us