Gyvenimas ties riba

BriedikisAkademikas Jurgis Brėdikis (Angelės Pabricaitės nuotr.)

Pateikiame habil.biomedicinos daktaro, profesoriaus kardiochirurgo Jurgio Brėdikio, Lietuvos mokslų akademijos labdaros ir paramos fondo „Mokslas ir visuomenė“ valdybos pirmininko, Europos gamtos mokslų akademijos nario, diplomato straipsnį „Gyvenimas ties riba“.

Savo gyvenime nuolat atsiduriame ties visokiomis ribomis.

Pirmiausiai, pasirenkant gėrį ar blogį, ar „plaukti“ pasyviai, būti savanaudišku ar peržengti savo ego ribas ir siekti vidinės vydūniškos darnos, būti naudingu visuomenei.

Galėčiau vardinti ir vardinti visokias situacijas, kurios pareikalauja apsisprendimo. Mano gyvenime, tokių situacijų buvo daug.

Jaunystėje karo ir okupacijos metai brandino jausmus, susijusius su Tėvynės išlikimu. Pasirinktoji širdies chirurgo specialybė atvedė į naujo medicinoje kelio pradžią. Daug kas buvo nežinoma, netobula.

Noras padėti ligoniams, kurie negalėjo toliau gyventi be širdies operacijos, neleido apsiriboti tik esamomis galimybėmis, nors, deja, dažnai trūko priemonių, kurios kitose šalyse jau buvo taikomos. Tačiau baisiausia man būdavo prie paciento, kuriam negali padėti, nes viską, kas žinoma, išmėginai.

Negalėjau sutikti su  riba, kurios antroje pusėje stovi mirtis. Taip buvo sukurtas širdies elektrinio stimuliavimo metodas, kuris tapo vieninteliu išsigelbėjimu beviltiškiems ligoniams, sergantiems kai kuriais širdies ritmo sutrikimais.

Kova su mirtimi buvo nelygi. Nugalėtojais buvo tai ji, tai aš su kolegomis. Tačiau, išmokome įveikti ir kitokius gyvybiškai pavojingus  širdies ritmo sutrikimus, panaudodami elektroniką, lazerį, kriogeninę techniką. Išgelbėtų ligonių balansas didėjo ir tai teikė tikrą džiaugsmą.

Dažnai svarstydavau, kur ta sveiko žmogaus riba, už kurios yra nesveikata. Į ją veda nesaikingumas, nepakankamas fizinis aktyvumas, kūno apsinuodijimas aplinkos (ir maisto) toksinais, proto – stresais, neigiamomis emocijomis ir mintimis.

Tenka pripažinti, kad nepakankamai efektyvi yra profilaktika, atsirado amžiaus ar taip vadinamos civilizacijos ligos, daugėja lėtinių, dažnai, neišgydomų susirgimų.

Organizmui reikia natūralumo

Organizmas niekada 100 proc. nepriims to, kas yra ne natūralu. Tai galioja ne tik įvairioms technologijoms, bet, suprantama, ir maistui,  kvepalams, net garsams, ir, juo labiau, neekologiškai aplinkai.

Esame veikiami ne tik prigimtinių energijų -Žemės magnetizmo, gravitacinė energijos, aplinkos temperatūros, Kosmoso, saulės ir mėnulio.

Prisidėjo nauji neigiamo poveikio šaltiniai, ne tik aplinkoje, bet ir klinikinėje praktikoje – cheminiai vaistai, vakcinos, rentgenologija ir radioterapija, anesteziologija, dauguma fizioterapinių metodų, dializė, dirbtinė kraujo apytaka, dializė ir t.t. Suprantama, neesant alternatyvai, pacientui tenka prisitaikyti, patiriant didesnį ar mažesnį neigiamą poveikį.

Gydome, tačiau, dažnai, neišgydome.

Nežinodami ligos priežasties, negalime žinoti kaip ją pašalinti! Todėl dažnai gydome diagnozes. Kartais net penkias ar šešias diagnozes – visą ligų „buketą“.

Ką rodo tokios diagnozės, kaip  „dirglios žarnos sindromas“, „lėtinio nuovargio sindromas“ ir daugelis panašių? Kokia jų etiologija?

Ar žinome, kas sudirgino žarnas? Kurgi pirmapradė priežastis?

Paimkime, kad ir taip paplitusią alergiją. Ar tikrai kalčiausi yra kažkokie alergenai? Kodėl besirandantys jų veikimo lauke vieni suserga, o kiti ne?

Gal priežastis slypi konkretaus individo organizme, dėl ko jis nenormaliai reaguoja į kai kurias medžiagas? Ir ne „alergenus“ reikia naikinti ar jų vengti, o koreguoti organizmo reakciją į juos.

Pages: 1 2 3

Contact Us