Gyvenimo tikslas atvedė gydytoją į antrąjį šimtmetį

AmbrozaitisVilniuje gyvenančiam Kaziui Ambrozaičiui – 103-eji, tačiau jis ypatingas ne vien amžiumi: habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, buvęs gydytojas rentgenologas, kalėjęs Vorkutoje, 12 mokslinių knygų autorius ir bendraautorius, parašęs ir tris autobiografines knygas.

 Žurnalistė Daiva Červokienė kalbasi su ilgaamžiu apie tai, kas svarbiausia, kad žmogus ilgai, aktyviai gyventų.

  – Kaip manote, kas lemia ilgą, veiklų ir aktyvų gyvenimą?

– Žmogus gali gyventi 120 metų. Maždaug taip nulemta genų, nors ne visiems jie atseikėja vienodai. Galima sakyti, kad žmogus gimdamas gauna pamatą, o plytas deda visą gyvenimą. Jeigu moka tai daryti, išeina gražus tvirtas pastatas. O plytų tvirtumas priklauso nuo gyvensenos – nemokėjimas arba sugebėjimas gyventi turi daug įtakos. Daug gali padėti medicina, ji ir man nemažai padėjo…

 – Kiek gyvenimo trukmė priklauso nuo gyvenimo būdo?

– Mūsų sveikata 50 proc. priklauso nuo gyvenimo būdo. Senėjimas – natūralus dalykas, jį galimą pristabdyti, sulėtinti, bet mirties nesulaikysi. Gamtos taip sutvarkyta: jei turi tikslą ir atkakliai dirbi, judi, prisilaikai dienos režimo – gyvensi ilgai, veikliai. Šimto metų būdamas parašiau knygą – tai gal ir neblogai?

Perėjimas iš būties į nebūtį yra lengvas tada, kai nesinori gyventi, o kūnas jau visai susidėvėjęs. Bet dažniausiai kūnas susidėvi, o noras gyventi lieka.

 – Koks buvo Jūsų tikslas jaunystėje?

– Aš vėlai subrendau. Gimnazijoje merginos su manimi kalbėti nenorėjo – buvau vaikas. O mediciną rinkausi gerai apgalvojęs, patiko biologija, chemija – laikiausi vienos krypties, nesiblaškiau. Jei reiktų gyventi iš naujo, vėl rinkčiausi mediciną. Man buvo įdomu dirbti, tai dariau ne dėl pinigų. Kai pradėjau dirbti gydytoju kaime, uždirbau 1200 Lt, bet po metų pasitaikė proga pereiti dirbti į Kauno universitetą, ten alga – 150 Lt. Gerai, kad turėjau pinigų susitaupęs – artimieji, pažįstami nesuprato, kaip palieku tokią pelningą vietą, o važiuoju elgetauti. O aš mačiau perspektyvą, norėjau pamatyti gyvenimo.

Grįžęs iš lagerio buvau eilinis gydytojas, sunkiai dirbau. Vėliau parašiau disertaciją, nes norėjau padaryti kažką naujo, gero. Ir TSRS premiją gavau. Labai svarbu jaunystėje apgalvoti, ką veiksi gyvenime, kokia sritis prie širdies. Turi žinoti, ko nori, ir siekti to.

 – Kas padėjo nepalūžti Sibire?

– Kai mane areštavo, susodino su kitais į sunkvežimį ir vežė nežinia kur. Kiti verkia, panikuoja: nužudys. O aš raminau: vis tiek nieko pakeisti negalime, ką ašaros padės. Geriau reikia galvoti, kaip išsisukti. Ir tai pasiteisino. Sibire dirbau gydytoju. Ten trūko medikų. Žmonės sunkiai dirbo, išsekdavo, sirgdavo, tačiau juos vis tiek spausdavo prie darbo, tad su medikais prižiūrėtojai elgėsi palyginti gerai – reikėjo, kad kažkas kitiems padėtų laikytis ant kojų.

 – Kaip pavyko įsitvirtinti Lietuvoje grįžus iš lagerio?

– Buvo labai sunku. Grįžau į Vilnių, tačiau gydytoju neleido dirbti, turėjau eiti gatvių šluoti. Taip dirbau penkerius metus. Laimė, kad apgaulės būdu priėmė dirbti rentgenologu. Tada ir parašiau disertaciją.

 – Kas padėjo ištverti sunkumus?

– Mano nusiteikimas dirbti mokslinį darbą. Buvo laikas, kai mažai ką galėjau padaryti, bet dariau, ką galėjau, žinojau, ko siekiu. Būdamas eiliniu gydytoju parašiau pirmąją disertaciją, tai padėjo patekti į Onkologijos institutą. Vilniaus universiteto rektorius buvo baigęs tą pačią gimnaziją kaip ir aš, jis ir padėjo.

 – Papasakokite apie savo santuoką. Kas svarbiausia, kad šeimoje būtų santarvė?

– Grįžau iš lagerio 36-erių, tada ieškojau merginos, bet tokio amžiaus už rankučių susikibę nevaikščioja, tad tuokėmės praėjus gal keturiems pažinties mėnesiams. Šeima absoliučiai patenkino, prasidėjo tas gyvenimo etapas, kai daugiausia galėjau padaryti ir labai daug padariau. Su žmona pragyvenome kartu 61 metus, užauginome 2 sūnus.

Šeimoje pirmiausia reikia nujausti, kas galima, kas ne. Vienur vienas kažką geriau sugeba, kitur – kitas, svarbu tai derinti. Kas geriau sugeba, tas ir turi daryti. Pavydo šeimoje negali būti, o tam tikras vadovavimas – būtinas. Jei moteris tai sugeba namuose, kodėl ne, prašau, aš padedu. O kai moksle kažką darau, vadovauju aš. Šeimoje kiek galima reikia viską daryti kartu, bet turi būti ir kokie 5 proc. diktatūros – kas toje sferoje vadovauja, to esminiais momentais ir būtina klausyti.

Pages: 1 2 3

Contact Us