Įsižeminkime ! Mus apsaugo ir sveikatą dovanoja motina žemė

1. Truputis istorijos

      Doc. PETRAS ŠIBILSKISVaikystėje mes partys susikurdavome „elektrą“ patrynę kaučiuikines šukas į vilnonę medžiagą – šukos trumpam pritraukdavo popieriaus skiauteles, paskui jas paleisdavo, tarsi stumtelėdamos; glostant katiną prieš plauką tamsoje matydavome kibirkštis ir kt. Tai buvo ne kas kita, kaip elektrostatiniai krūviai.

Prieš kokius 40 metų dar tarnaujant armijoje man pavyko tik vienai parai gauti aviacijos motorų konstruktoriaus akademiko A.Mikulino labai tuo metu populiarią knygą „Aktyvus ilgaamžiškumas“,  («Активное долголетие» Моя система борьбы со старостью). Sulaukus 50 metų dėl didelės darbo ir nervinės įtampos akademiką ištiko infarktas, jis pateko į gerą Maskvos ligoninę ir, kai kiek sustiprėjo, užsiėmė medicininės literatūros bei žmogaus anatomijos studijavimu, net lavonus preparavo (akademikui viskas galima). Aviacijos motorų konstruktoriaus pažiūros į žmogaus sandarą buvo specifinės, ne tokios kaip medikų, todėl jis padarė nemažai išvadų bei naudingų sveikatos ir ilgaamžiškumo palaikymui patarimų, kuriuos ir aprašė minėtoje knygoje. Perskaičiau, padariau santrauką ir keletą jo patarimų pradėjau naudoti: įsitaisiau miegamajame oro jonizatorių, įsižeminau lovą, į rytinę mankštą įjungiau vibrogimnastikos pratimą. Naudoju šiuos dalykus irdabar, tik aukštesniame lygmenyje – technika tobulėja. Reikia pasakyti, kad pats Mikulinas laikėsi savo sistemos ir nepaisant pernešto infarkto gyveno ir dirbo dar 40 metų ir mirė sulaukęs 90 metų.

Tuo metu sintetikos buityje buvo dar gerokai mažiau nei dabar, tačiau ir tada retkarčiais mes imdavome kibirkščiuoti: sveikinantis – ištiesiam ranką ir trakšt kibirkštėlė, ištraukiant raktelius iš automobilio durų pajusdavome elektros  poveikį, moterys kibirkščiuodavo vakare nusirengdamos kokį nors sintetinį drabužį ir pan. Neretai matydavome ir tuo metu populiarius „Žigulius“ su uodegytėmis. Ir tai nebuvo mados reikalas. Važinėjant saulėtą, vėjuotą dieną ant „Žiguliuko“ korpuso susidarydavo (prisitrindavo) iki 600 V elektrostatinių krūvių, o tai jau būdavo nemaža, skaudžiai kertanti kibirkštis. Viso to priežastis – elektrostatiniai krūviai, kuriuos reikėjo neutralizuoti. O tam yra tik vienas kelias – nuvaryti juos į žemę. Ta uodegytė ir atlikdavo įžeminimo funkciją. Eelektostatiniai krūviai gali pridaryti nemažai žalos: kibirkščiavimai gąsdina, žmogus krūpčioja, susikaupę ant kūno krūviai (iki 200 V)  dirgina nervų galūnes, trikdo miegą, iššaukia košmariškus sapnus. Didesnės kibirkštys gali padegti susikaupusį oro-dujų mišinį, sukelti sprogimą. Čia verta prisiminti vieną pokarinių metų reiškinį, kada prasidėjo reaktyvinės aviacijos era. Kartas nuo karto kariniuose aerodromuose įvykdavo sprogimai. Privažiuoja degalų cisterna prie reaktyvinio lėktuvo, perpompuoja keliasdešimt tonų degalų į kuro talpas (sparnus) ir traukiant žarną iš talpos – Bum! Ir nėra nei cisternos, nei lėktuvo, nei ekipažo… Saugumiečiai ieškojo diversantų, beje, nesėkmingai. Diversantus surado mokslininkai. Tai buvo elektrostatiniai krūviai.  Traukiant pylimo žarną iš talpos kildavo kibirkštis ir padegdavo susikaupusį degalų garų ir oro mišinį (jis sunkesnis už orą). Ir viskas. Nuo tada atsirado griežti reikalavimai tokių įtaisų įžeminimui. Dabar benzinvežis, privažiavęs prie degalinės, prieš pilant degalus į cisterną būtinai prijungia įžeminimo laidą prie cisternos. Kai mes kartais stebime tokią važiuojančią cisterną, kuriai iš paskos keliu velkasi grandinė, tai nereiškia, kad vairuotojas netvarkingas. Tai reiškia, kad nuo cisternos nuolat nuimami, t.y. nuvaromi į žemę susidarantys nuo trinties bei kitų veiksnių elektrostatiniai krūviai. Gamyklose, pvz., „Line“ prie verpimo staklių specialiais rūką sudarančiais purkštuvais drėkinamas oras, kad nuo trinties susidarantys krūviai nesikauptų, o per drėgną orą eitų į žemę. Vamzdynuose kartais mažinamas skysčių judėjimo greitis. Šiuolaikiniai automobiliai dažomi tokiais dažais, kurie nekaupia elektrostatinių krūvių , pvz., Metalik. Bent jau po „Žigulių“, nei mano „Škodai“, nei „Opeliui“, nei „Tojotai“ uodegyčių nebeprireikė… Įžeminami arba įnulinami praktiškai visi elektros prietaisai, įrenginiai, elektros variklių metaliniai korpusai ir t.t.

Praėjo nemažai metų po A.Mikulino knygos pasirodymo ir štai 2014 m. UAB „Luceo“ išleido gal pirmąją lietuvišką knygą apie Žemės energetiką ir jos įtaką mums – „ĮSIŽEMINIMAS – svarbiausias kada nors atradimas apie sveikatą“. Knygą parašė trys skirtingų specialybių autoriai: Klintonas Oberis – elektronikos specialistas, kabelinės televizijos įkūrėjas ir platintojas JAV; Stivenas Sinatra – kardiologas, Amerikos kardiologų koledžo narys, turintis 40 metų stažą ir Martinas Zukeris – alternatyviosios medicinos, sveikos gyvensenos ir holistinės sveikatos populiarintojas. Visi autoriai gerai žinomi specialistai, turintys ilgametę patirtį savo tyrimo srityse. Paprastai toks skirtingų rūšių specialistų bendradarbiavimas duoda netikėtus ir stulbinančius rezultatus. Apie tai parašyta minėta knyga, pagal kurią pagrindinai ir parengta ši medžiaga.

      2. Kas yra įžeminimas ir įsižeminimas

 Įžeminimas tai ir labai senas dalykas ir visiškai naujas atradimas. Įžeminimas – tai kokio nors objekto kontaktas su žemės paviršiumi ir tuo pačiu – su natūraliu žemės elektros krūviu, kuris daro įtaką ir gyviems organizmams, visų pirma – slopina uždegiminius procesus. Įrodyta, kad uždegimai yra faktiškai visų chroniškų ligų priežastis. Jie dar skatina ir organizmo ląstelių senėjimą.

Jeigu elektros įrenginių korpusų įžeminimas apsaugo aptarnaujantį personalą nuo prisilietimo įtampos, kuri gali atsirasti ant įrenginio korpuso avariniais atvejais, pvz., prasimušus kokio nors elektros laido izoliacijai, tai žmogaus kontaktas su žeme apsaugo nuo daugelio sveikatos problemų. Tai išgirdę žmonės dažniausiai pasišaipo, sakydami, kad tokį kontaktą su žeme mes palaikome nuolat, juk žeme vaikščiojame, neskraidome, nereikia jokių papildomų juokingų įsižeminimų. Tačiau tai didelė klaida. Taip, mes gyvename ant žemės paviršiaus, vaikštome žeme, tačiau pačios žemės neliečiame. Jeigu senovėje žmonės vaikščiodavo basi ir per pėdas kontaktavo su žeme, semdamiesi jos energiją, tai dabar basakojus ypač miestuose pamatyti galima tik retkarčiais kur nors stadiono takeliuose ar kokioje pievelėje. Ir tai tik vienetai. Mes vaikštome sintetiniais kilimais, linoleumais, rėlinais, avime batus storais sintetiniais ar guminiais padais ir miegame lovose su sintetine patalyne. Taigi, „…nuo žemės mes esame patikimai atjungti, izoliuoti, mes kenčiame žemės badą“ – rašo autoriai. Pamenu, kaip mes, kaimo vaikai pokariniais metais eidavome į mokyklą: eidavome keletą kilometrų basi (aišku, ne žiemą) prie miestelio į rasą nusivalydavome kojas ir apsiaudavome savo turimą avalynę – ją reikėjo taupyti… Po pamokų toje pačioje vietoje vėl nusiaudavome ir namo pėdindavome basi. Visi buvome lygus, varžytis nereikėjo, už tai kojų padai buvo kieti ir atsparūs, nebijojo nei sudžiūvusios dirvos grumstų, nei žvyruotos kelio dangos, nei ražienų. Dabar kiti laikai, kitos mados, kitos galimybės, todėl mūsų kūnus nuolat kamuoja uždegimai ir jų keliamos ligos, neaplenkdamos visų amžiaus grupių žmonių. Tokių ligonių skaičius vis didėja. Anksčiau nuo tokių bėdų saugojo elektrinis žemės laukas, šiandieną, deja, tokios apsaugos nebeturime.

Pages: 1 2 3 4 5

Contact Us