Įveikti ligas padeda stipri dvasia

Gyne_DineikaitePoetės vienuolės Gynės Dineikaitės gyvenime buvo daug posūkių: užaugino sūnų, įveikė vėžį, tapo našle, įstojo į vienuolyną. Sulaukusi 80-ies šį rudenį pristatė penktąją savo poezijos knygą.

 Silpstant kūnui, stiprėja dvasia

 „Senatvėje yra paguoda – kai fizinis kūnas silpnėja, dvasia stiprėja“, – kartoja Gynė Dineikaitė savo tėvo Karolio Dineikos žodžius. K.Dineika, gydomosios kūno kultūros pradininkas, Druskininkuose įkūręs fizinės kultūros ir klimato terapijos parką bei padėjęs susigrąžinti sveikatą tūkstančiams žmonių, šiuos žodžius parašė laiške bičiuliams porą mėnesių prieš mirtį.

Gynė Dineikaitė baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, mokytojavo, dirbo knygų namuose, turistų klube, kurčiųjų mokykloje-internate. Sulaukusi 80-ies išleido ketvirtąją poezijos knygą ir pernai tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare, o šį rudenį – pristatė penktąją savo poezijos knygą. Optimizmą, gerą atmintį, humoro jausmą išsaugojusiai moteriai įkvėpimo šaltiniu tampa už lango plaukiantys debesys, liga, vaikystės detalės, vidiniai apmąstymai, mintys apie Dievą ir amžinybę.

 Vaikystės prisiminimai

 Sveikam gyvenimo būdui Dineikų, dviejų diplomuotų kūno kultūros specialistų, šeima skyrė daug dėmesio. Tėvai buvo įskiepiję vaikams kasdien daryti rytinę mankštą ir praustis po dušu. Gynė atsimena, kad dar neinančią į mokyklą ją grūdindavo – kasdien ir žiemą kišdavo maudytis po šaltu dušu, o susirgusią, pakilus aukštai temperatūrai, tėtis ją ištrindavo vandeniu su spiritu, paskui susukdavo į šlapią paklodę ir apkamšydavo daugybe antklodžių. Po poros valandų temperatūros jau nėra. Kai susirgdavo, tėvelis liepdavo kartoti jo kūrybos maldelę: „Kasdieną aš einu stipryn, o mano atmintis – geryn, pranyksta ligos ir skausmai, Kristaus dvasia gaivina mane.“

Gynė puikiai prisimena ir šeimos vakarojimą, kai tėtis grįždavo iš darbo. Kone kasdien, ne tik švenčių progomis, jis kažką garsiai paskaitydavo iš grožinės literatūros, romanų, o sekmadieniais – iš Evangelijos. Ji labiausiai laukdavau tos Evangelijos.

„Mums, vaikams, tėtis buvo idealas. Jeigu jis pasakė „įsakau“, be jokių atsikalbinėjimų paklusdavome. Taip jis sakydavo labai retai, mes labai jautėme jo vidinį gėrio spinduliavimą, mums būdavo gėda ką nors padaryti ne taip, kad tėčio neįskaudintume“, – dalijosi atsiminimais apie vaikystę.

 Akistata su mirtimi ir tikėjimu

 G.Dineikaitė prisipažino du kartus buvusi arti mirties. Pirmąkart – būdama 14 metų, pokariu. Dėl tuberkuliozės jai atsivėrė kaverna, prasidėjo didelis kraujoplūdis, temperatūra pakilo virš 40 laipsnių ir niekaip nekrito. Gynė gulėjo beveik be sąmonės, bet atsimena, kai mama užėjusiai kaimynei pasakė, kad dukrai greitoji džiova, pasak gydytojo, daugiau 2 savaičių negyvens. Jai šmėstelėjo mintis: „Aš tikiu Dievu, bet drungnai. Jeigu mirsiu, nereikės nė judesio (pajudinti pirštą buvo sunku), bet jeigu gyvenčiau, labai norėčiau stipriai mylėti Dievą.“ Po kurio laiko tėtis jai pasakė: „Jeigu nori mylėti Kristų, reikia jį pažinti“, – ir padovanojo Evangeliją. Gynei pasirodė, kad skaito jos mintis.

Tais laikais dar nebuvo streptomicino, kitų antibiotikų, bet Gynė pakilo iš ligos patalo. Su troškimu mylėti Dievą. Taip nuo 14 metų ji pradėjo skaityti Evangeliją. „Jaunystėje jaučiau pašaukimą būti vienuole, bet buvo sovietiniai laikai, vienuolijos naujų narių nepriiminėjo“, – prisimena pašnekovė.

Baigusi studijas ji ištekėjo, bet laimės šeimoje nerado. Išsiskyrusi moteris viena augino sūnų, o maždaug po dešimtmečio sužinojo apie buvusio sutuoktinio mirtį.

Vėžio diagnozė

 Būdama 48 m. Gynė išgirdo vėžio diagnozę ir medikų priekaištus, kodėl nesikreipė anksčiau. Atsimena tada pajutusi ne baimę, o tokį stiprų ryšį su Dievu, kad nebuvo baugu.

Ar tėvas nebandė gydyti netradiciniais būdais? To paklausta vienuolė pasakojo, kad K.Dineika konsultavosi su savo draugais, šie prisiuntė įvairių žolelių, bet Gynė jų nevartojo.

Jai buvo skirtas spindulinis gydymas Vilniaus onkologinėje ligoninėje. Deja, jis nepadėjo. Tada nuspręsta operuoti. Pasiteiravusi, ko tikėtis iš operacijos, išgirdo: yra maždaug 6 proc. tikimybė pasveikti, vidinis pjūvis gali negyti dėl didelio nušvitinimo, be operacijos gyventų apie 3 mėnesius. Pasirinko operaciją. To tėveliui nesakė. Mat šeimoje nebuvo įprasta skųstis, stengtasi nejaudinti kitų. K.Dineika buvo sakęs: „Laukiniai gyvūnai, žvėrys vieni patys laižosi žaizdas ir miršta tyliai. Dieve duok, kad aš taip priimčiau kančią ir mirtį.“

Išsekusi po spindulinio gydymo ji buvo grįžusi į Druskininkus. Daug kalbėdavo su tėvu. Pasak G.Dineikaitės, tada abiejų gyvybė kabojo ant plauko, jos – dėl vėžio, o tėčio kraujagyslės buvo užakusios. Jie vienas kitą labai gerai suprato ir daug apie viską šnekėdavosi. Apie mirtį – taip pat. K.Dineika sakė norįs būti pajėgus ir prieš 2 savaites sužinoti, kad mirs. Jau beveik nepaeidavo, bet automobiliu jį atveždavo į darbą. Tada susapnavo, kad kažkas, ką jis įvardijo kaip mirtį, prie jo slenka ir liečia, sklinda toks šaltis, nori nustumti, bet tik ranka truputėlį pajudino… Jis suprato, kad tai – ženklas. O Gynė, žvelgdama į skaitantį tėtį, pamatė iš jo kūno sklindančius spindulius. Tada ir ji suprato, kad šitas kūnas sielos ilgai neišlaikys.

Pages: 1 2

Contact Us