Kuo matuojama žmogaus stiprybė?

Būti pavadintam silpnu – šiais laikais baisus įžeidimas. Savo stiprybę įrodinėjame demonstruodami turtus, protą, socialinį statusą, pasiekimus, seksualumą. Kitaip tariant, stiprūs jaučiamės tiek, kiek ko nors turime parodyti kitiems. Ir įsitempę sekame, kaip aplinkiniai į tai reaguoja.

Demonstruoti jėgą verčia silpnumas

Stiprybę siejame su nepriklausomybe, visiška laisve, todėl visais įmanomais būdais vengiame atsidavimo, artumo, įsipareigojimo. Maištaujame, nesilaikome susitarimų, švaistomės į šalis beverčiais garbės žodžiais. Nutraukiame prasmingus ryšius vien todėl, kad jie mus gąsdina tarpusavio priklausomybe.

Paradoksas – kuo labiau demonstruojame pasauliui savo jėgą, tuo jautriau reaguojame, ar tik kiti nesitaiko mūsų išnaudoti, išjuokti, pažeminti. Kuo labiau įklimpstame ties jėgos afišavimo idėja, tuo labiau siaurėja asmenybė, išryškėja ne patys patraukliausi jos bruožai, lemiantys ydingą mūsų elgesį: tingumą, maištingumą, beširdiškumą, plepumą, išsisukinėjimus, melą.

„Aš niekada neverkiu, nes esu vyras“, – teigia eilinis vyras. „Aš negaliu atsisakyti tenkinti vyro norų, nes atrodysiu jam nemoteriška“, – tvirtina dažna moteris. Šie teiginiai slepia nenorą būti išjuoktam, neatitikus vyraujančių stereotipų. Tikime, kad būsime mylimi ir vertinami tik tada, kai gyvensime lygiuodamiesi į iš piršto laužtus kultūrinius stereotipus ir atitiksime mums svarbių asmenų lūkesčius.

Tikroji jėga – ne banko sąskaitose

Tuo tarpu mes visi be didelių mokslų intuityviai pajuntame tikrąją žmogaus jėgą, kuri nebūtinai slypi gražiame ar stipriame kūne, didelėse banko sąskaitose ar skambiuose tituluose. Kartais pasipūtusių generalinių direktorių, nieko nepaisančių verslininkų, aukštomis frazėmis postringaujančių profesorių, visus gundančių salonų liūčių įvaizdis slepia ambicingus, narciziškus, nesaugius žmogučius.

Ar įmanoma stiprybę pamatuoti? Amerikiečių psichoterapeutė Frieda Porat nurodo keletą matų – svarbiausių tikrąją žmogaus jėgą atskleidžiančių savybių ir gebėjimų.

  • Atvirumas. Jis pasireiškia drąsa jausti tai, ką jauti, galvoti ir sakyti tai, ką iš tikrųjų manai, norėti to, ko iš tiesų nori, tačiau neskaudinant ir neužgožiant šalia esančiojo. Tai galėtume pavadinti drąsa būti. Kodėl tam reikia drąsos? Būti pačiu savimi – tai atsistoti akis į akį su tikrove, kad visiems geras nebūsi, atsiras tokių, kuriems nepatiksi ar neįtiksi, kad net patys artimiausi žmonės galvos ir jaus kitaip, norės kitų dalykų.
  • Emocinis raštingumas – gebėjimas atpažinti savo ir kitų asmenų emocijas, kontroliuoti ir tinkamai išreikšti savo jausmus, mokėti jautriai ir adekvačiai reaguoti į kitų žmonių emocijas. Tai ir mokėjimas įsijausti į kito žmogaus padėtį, galėjimas pajusti svetimą kančią ar skausmą. Juk neretai plyšaujame apie ypatingą savo jautrumą, tačiau nė nevirptelime matydami mušamą vaiką, užgauliojamą senutę, paskalų liūne skandinamą kaimyną ar kolegą.
  • Suvokimas, kad mintys, jausmai ir kūnas yra neatskiriamai susiję, kad dvasinis pasaulis visada susijęs su materialiuoju. Gyvename suskaldytame pasaulyje – garbiname arba materiją, arba dvasingumą. Tuo tarpu jie yra nedaloma visuma, perskėlimas vyksta tik mūsų protuose. Tai kartais perauga net į komiškas situacijas, kai aukštindami dvasingumą tyčiojamės iš pinigų ir daiktų arba, atvirkščiai, dvasingumą prilyginame madingam drabužiui ar apsilankymui populiariame restorane.
  • Vertybių (ypač aukštesniųjų) sistema. Žmogus be vertybių tėra plika beždžionė, per gyvenimą kreipiama gyvuliškų instinktų. Jam nesvarbu meilė, ištikimybė, atsakomybė, pareiga, grožis.
  • Gebėjimas užmegzti ir išlaikyti artimus, pasitikėjimu grįstus tarpusavio santykius. Galėjimas atsiduoti, pasitikėti, mylėti, gebėjimas duoti ir imti, tai, kas siūloma, – svarbiausios tarpusavio santykių sudedamosios dalys. Domėjimasis kitu labiau nei pačiu savimi – gebėjimas peržengti savo ribas – ypatingai svarbi sąlyga draugystei. Ilgalaikės altruizmu paremtos draugystės – ypatingas asmens stiprybės požymis.
  • Mėgstama veikla, kurioje randama prasmė. Sugebėti atsiduoti darbui taip, kad išnyktų erdvė ir laikas, atsidurti darbo pagimdytoje srauto būsenoje – didelė dovana. Kam tai pavyksta, kam darbas yra ne įkyri pareiga ar karjeros kovų laukas, bet tikras pašaukimas, tas dukart apdovanotas: jis tampa profesionalu ir gauna dvigubą atlygį už darbą – pinigus ir pasitenkinimą.
  • Galėjimas priimti vienatvę, mokėjimas būti vienumoje. Vienatvė – neišvengiama gyvenimo palydovė. Gyvename atskirti nuo kitų savo kūno rūmuose. Viskas, kas juose vyksta, tėra mūsų vienų. Net labiausiai mylinti mama, profesionaliausias gydytojas ar psichologas niekada nepajėgs tapti tų rūmų svečiu. Šiuose kūno rūmuose mes esame visiškai vieni. Šio fakto suvokimo negalime panaikinti nei itin didele socializacija, nei „užsimiršimu“ vartojant alkoholį ar kitus kvaišalus, nei pasinėrimu į uolią sporto veiklą ar įvairiausius dvasinius užsiėmimus.

 

  • Gebėjimas susitaikyti su gyvenimo baigtinumo faktu: mes kasdien senstame, ir mirtis neaplenks nė vieno. Vien mirties paminėjimas kai kam užgniaužia kvapą. Plastikos chirurgo peilio garbinimas, perdėtas rūpinimasis sveikomis mitybomis, organizmo valymo procedūromis išduoda vaikišką norą pergudrauti giltinę ir bandymą įveikti visuotinį laikinumo dėsnį.
  • Tikslų turėjimas. Tikslas suteikia gyvenimui kryptį. Judėdami tampame aktyvūs, išjudiname savo vidines galias, patiriame iššūkių, leidžiančių išbandyti savo sugebėjimus. Tikslingai gyvendami auginamės psichikos „raumenis“, gyvenimas įgyja prasmę.

Didžiausias iššūkis – mūsų gyvenimas. Dalį jo jau sėkmingai įveikėme. Laukia ateitis. Anot psichoterapijos atstovo Scottʼo Peckʼo, reikia būti išties stipriam, kad galėtum leistis į ateitį, kurią visada dengia nežinios rūkas. Bet ar ne tai mes kiekvieną akimirką ir darome?

Šis straipsnis buvo atspausdintas žurnale „Šeimos sveikata“. Autorė  Aušra Griškonytė, psichologė.

SS_LOGO.indd

 

 

 

Contact Us