Mitybos ypatumai

Sveikos mitybos esmė, jos principai

Maisto paskirtį žmogaus gyvenime geriausiai apibūdina posakis „valgome tam, kad gyventume“, t.y., valgome, kai pajuntame alkį, kuris parodo mums, kad organizmui trūksta energijos ar statybinių medžiagų tolesniam funkcionavimui. Taigi, mitybos principai labai paprasti: valgyti tik tiek, kiek reikia organizmo poreikiams patenkinti, parenkant ir derinant produktus taip, kad gautume visų organizmui reikalingų medžiagų. Štai čia ir bėda: gyvename nutolę nuo gamtos, nesekame jos ritmu, dauguma žmonių dirba ir gyvena organizmo prigimčiai ir paskirčiai prieštaraujančiomis sąlygomis, ir be viso to, dar turime didžiulį asortimentą maisto pramonės šedevrų, kurie daugumai vakariečių yra lengvai įperkami. Greitas gyvenimo tempas, nutolimas nuo gamtos sukelia įtampas, virstančias nuolatinėmis, žmogus pradeda jausti nerimą arba liūdesį, kurie lengviausiai, todėl dažniausiai slopinami maistu. Šiuo atveju žmogus intuityviai renkasi jau ne jo pagrindinius organizmo poreikius atitinkantį maistą, o tą, kuris „nuramins ir paguos“ – skanų (stipriai veikiantį jusles), riebų, saldų, sotų. Maistas šiuo atveju tampa vaistu minėtiems simptomams slopinti. Bet kaip ir kiekvienas specifinis ir koncentruotas vaistas, jis vienus simptomus gydo (skaniai, o dažniausiai saldžiai ir riebiai pavalgęs žmogus nurimsta, apsnūsta, atbunka), o kitus iššaukia – didėja svoris, atsiranda lėtinis nuovargis, tingumas, o vėliau vystosi ir pagrindinės tokio maisto sukeliamos ligos: hipertenzija (padidėjęs kraujo spaudimas), aterosklerozė (kraujagyslių kalkėjimas), 2-o tipo diabetas, vėžys ir kt. Ilgainiui taip gyvenant atsiranda priklausomybė: kitoks, paprastesnis maistas atrodo nebeskanus, skurdus, per lengvas, nesotus. Su priklausomybėmis kovoti sunku, o ir kovoti žmonės pradeda ne „nuo to galo“. Jie bando atsisakyti nesveiko maisto, pradeda dietas ir jas meta, kankinasi, o nuo to dar padidina įtampų savo gyvenime. Gauname uždarą ratą. Šiuo atveju žmogui reikėtų sumąstyti, kas jo gyvenime negerai, kodėl jis „gyvena, kad valgytų“, kur dingo jo gyvenimo džiaugsmas ir pan. Kai atsakymai į šiuos klausimus randami, kai žmogus atranda tikruosius savo gyvenimo tikslus, jam gyventi darosi įdomu, jis lyg naujai gimsta, atsiranda „gyvenimo alkis“, kuris ir mitybą sutvarko. Taigi, čia kaip Anoniminių alkoholikų asociacijoje: žmogus turi suvokti, kas jo gyvenime negerai (tam labai padeda ir savo mitybos stebėjimas), pripažinti tai ir bandyti keistis.

 Kas yra biogeninė mityba? Kas yra žaliavalgystė?

Terminas „biogeninė mitybą“ buvo sukurtas prof. E.B. Šekeli. Jis pirmasis suskirstė maistą į grupes pagal jo savybes kurti ir palaikyti gyvybę ir sveikatą organizme. Biogeninis maistas laikomas gyvybę kuriančiu, nes jis skatina ląstelių atsinaujinimą (želmenys, daigai). Bioaktyviu vadinamas gyvybę palaikantis maistas (ekologiški, švieži, natūralūs, vietiniai vaisiai bei jūrų ir sausumos daržovės, dumbliai). Biostatiniu vadinamas maistas, kuris gyvybinius procesus slopina o senėjimo – skatina (virtas, nešviežias maistas), biocidinis (gyvybę naikinantis) maistas yra stipriai technologiškai perdirbtas (baltas cukrus, balti miltai, rūkyti, kepti gaminiai, tortai ir pan.), jonizuojančia spinduliuote apdorotas (dauguma įvežtinių vaisių ir daržovių yra tokie) maistas. Jei norime būti energingi, žvalūs, sveiki ir jauni biogeninis maistas mūsų mityboje turėtų sudaryti ne mažiau 25 proc., bioaktyvus – 50 proc., biostatinis – ne daugiau 25 proc. Biocidinio maisto vertėtų nevartoti visai.

Žaliavalgystė yra tokia mitybos sistema, kai vartojamas tik biogeninis ir bioaktyvvus maistas. Jos pasekėjai tvirtina, kad jei visiems gyvūnams gamtoje yra numatytas tam tikras maistas, padedantis išgyventi, tai žmogus neturėtų būti išimtis. Apie tokį mitybos būdą labai mažai rašytinių šaltinių, tačiau senovės slavų vedose minima, kad žmonės, einantys nušvitimo, savirealizacijos keliu, maitinosi tik tuo, ką duoda gamta (iš čia ir pasakų terminas „skatertj samobranka“ atsiradęs; arba mityba „nuo Žemės Motinos stalo, minima Biblijoje). Garsus rusų imtininkas G. Hakenšmitas savo knygoje teigė, kad „žmogus gimė be keptuvės ir puodo, todėl jam tinkamiausiais yra šviežias, termiškai neapdorotas maistas“.  Kodėl žaliavalgių daugėja tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje? Pasaulyje vyksta virsmas, kaičiasi era, keičiasi ir žmonių sąmonė. Žmonės, anksčiau buvę vegetarai, siekia dar lengvesnės, mažiau apsunkinančios mitybos. Maitinantis termiškai apdorotu maistu, kraujyje padaugėja leukocitų (mitybinė leukocitozė), didėja kraujo spaudimas, padvigubėja pulsas, kartais tokio maisto pavalgęs žmogus ne suprakaituoja. Ypač tai ženklu, kai žmogus yra vyresnis, kai virškinimo sistema silpna, kai daug lėtinių ligų, o ypač kai valgant ar po valgio dar rūkoma ir geriama. Taip besimaitinantis žmogus po valgio dažnai jaučiasi apsunkęs. Priešingai, maitindamasis termiškai neapdorotu, žaliu maistu žmogus jaučiasi lengvas (pradžioje net nejaukiai). Tokia mityba turtinga fermentais, hormonais, nedenatūravusiais, lengvai virškinamais baltymais, žaliame maiste daug deguonies ir chlorofilo, šimtus kartų (daiguose) daugiau vitaminų ir mineralų. Net ir mažą tokio maisto kiekį suvalgęs žmogus pasisotina.

Reikia pripažinti, kad retas kuris mėsėdis staiga metasi prie tokios mitybos, dažniausiai tą padaro žmonės, ilgą laiką buvę vegetarais. Aišku, pasitaiko atvejų, kai rimta liga priverčia skubiai apsispręsti ir drastiškai pakeisti mitybos, o tuo pačiu ir gyvenimo, įpročius. Taip atsitiko ir žaliavalgystės pradininke laikomai O Varapickaitei (A. Wigmore), Jau emigravusi į JAV ji susirgo storosios žarnos vėžiu. Norint išgyti, jai teko prisiminti savo kaimo senelių patirtį ir pradėti ją taikyti. Pradėjusi maitinti tik žaliu, šviežiu maistu ji išsigydė pati, išgydė ir daugybę kitų žmonių. Jos iniciatyva buvo įkurtas Hipokrato institutas JAV, dabar jie sparčiai kuriais ir kitose pasaulio šalyse.

Be abejo, staiga keisti mitybos įpročių nepatartina, ypač dėl mados ar užgaidos. Taip elgiantis, organizmas patiria dideles įtampas, kurių žmogus neatlaiko ir mitybinius eksperimentus meta. Taip labai dažnai atsitinka ir laikanti dietos „nuo pirmadienio“ arba „iki vasaros“ ir pan. Natūraliai mitybos įpročius keisti mus verčia besikeičiantis mūsų mąstymo būdas. Jei visgi norima pakeisti mitybą, reikėtų tą daryti palaipsniui atsisakant kenksmingų produktų (ypač rafinuotų (cukraus ir visko, kame jo yra, gaminių iš baltų miltų)), stipriai technologiškai perdirbto maisto (rūkytų, keptų gaminių, pusfabrikačių, pigaus „greito“ maisto) ir pakeisti juos daržovėmis, pilno grūdo produktais, daigintomis sėklomis, riešutais. Ilgainiui atsiras subtilesnis skonis, mažiau  norėsis nenatūraliai saldžių ar sūrių produktų, mažiai trauks prie stipriai koncentruoto, ryškaus skonio maisto.

Manoma, kad žaliavalgystė tinka ne visiems. Indų filosofiniuose raštuose (ajurvedoje) rašoma, kad liesiems, nervingiems, judriems, greitos medžiagų apykaitos (Vatos tipo) žmonėms žalio maisto reikėtų vartoti saikingai. Stambūs, antsvorį turintys, lėti, ramūs, abuoji žmonės (Kapha tipas) galėtų maitintis išimtinai vien žaliu maistu be žalos savo organizmui. Man pačiai teko matyti visokių tipų žmonių, besimaitinančių išskirtinai tik žaliu ir gyvu maistu, kurie nesiskundžia jokiais sveikatos sutrikimais, o kai kurie jų yra išsigydė labai sunkias, lėtines, kartais nepagydomomis laikomas ligas. Nemažai tokių žmonių gyvena šiauriniuose kraštuose, tai, viskas įmanoma, reikia tik tinkamai mitybą subalansuoti;-)

Pages: 1 2

Contact Us