Nesistenkite būti tik protingi – darykitės geresni

AlekseicikasVieni vos sulaukę pensinio amžiaus pasitraukia iš aktyvaus gyvenimo ir pradeda skųstis ligomis, o kiti dirba dar daugiau, randa naujos, įdomesnės veiklos ir tarsi nejaučia savo amžiaus.

Apie tai, kaip solidaus amžiaus sulaukus išlikti protingam ir aktyviam, kalbėjomės  su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėju, gydytoju psichiatru Aleksandru ALEKSEIČIKU.

 – Daugeliui rūpi, ką daryti, kad ir senatvės sulaukę išliktume šviesaus proto?

 – Reikia gyventi taip, kaip mokė Kristus: „Būkite kaip vaikai“. Mėgstu posakį, kad sendami vieni įkrenta į vaikystę, kiti pakyla iki vaikystės. Tad aukime iki jos.

Prisiminkime, ko moko religija. Žmogus nėra tobulas, Dievas nesukūrė „užbaigtos būtybės“, žmogus visą gyvenimą darosi žmogumi. Esame sukurti pagal Dievo atvaizdą – tiek mūsų fizinis kūnas, tiek siela ir dvasia, todėl ir turime siekti tapti tokie. Turėtume būti geri vaikai, paaugliai, geri subrendę žmonės. Žmogus niekada neturėtų stovėti vietoje – jeigu per daug užsistovėjo vaikystėje ar paauglystėje, nebuvo dinamiškas, tikėtina, kad gali sustoti ir senatvėje.

 – Žymūs gydomosios kūno kultūros pradininkas, Druskininkų fizinės kultūros ir klimato terapijos parko įkūrėjas Karolis Dineika yra pasakęs: „Senatvėje yra paguoda – kai fizinis kūnas silpnėja, dvasia stiprėja.“

– Taikliai pasakyta. Aš, kaip ir visi tikintieji, vadovaujuosi nuostata, kad žmogus yra kūniška būtybė, turinti ir sielą, ir dvasią, taigi, vystomės visais šiais trimis aspektais. Jei žmogus pasilieka tik kūniška būtybe, jo laukia labai sunki senatvė. Jei jis dvasingas kas kita. Tada žmogus jaučia, kad jo kūnas sensta, nėra toks gražus ir greitas, bet siela suteikia grožio. Jaunystėje dominuoja kūniškumas, sielos tarsi mažiau. Nuo gyvenimo vidurio kūnas, siela ir dvasia sudaro po trečdalį asmenybės. O senatvėje dominuoja siela ir dvasia, o kūno dalis tarsi sumažėja. Mėgstu sakyti, kad amžinybė nėra tai, kas kažkada bus, ji palaipsniui skleidžiasi mumyse, mes turime į ją įaugti.

 – Ką daryti, kad žmogus išlaikytų meilę pasauliui, žvalumą, susidomėjimą aplinkiniais, emocinį intelektą?

 – Jei apie gydytoją sako, kad jis yra protingas gydytojas, toks komplimentas skamba įtartinai. Bet jeigu sako, kad jis yra geras gydytojas – suprantu, kad jis ne tik turi žinių, bet yra dvasingas ir doras. Manau, kad senstant svarbiausia užduotis žmogui yra būti geram. Nevalia būti tik protingam. Graži moteris – neblogai, bet gera moteris – visai kas kita. Ji gali būti fiziškai negraži, o traukti kaip magnetas, jos niekas į 10 gražuolių nekeis! Deja, mes dar labai mažai kalbame apie geresniu tampančio žmogaus grožį. Rankos, akys, veidas gali būti geri ir gražūs, o gali būti gražūs ir šalti –tai didelis skirtumas.

Būti geram, daryti gera aplinkiniams – tai pagrindinė užduotis žmogui, norinčiam išlaikyti meilę pasauliui. Meilė – tai tokia būsena, kai kitas žmogus, šeima, Tėvynė yra svarbesni nei tu pats sau. Ir ne todėl, kad turi jiems pareigų, o kad myli. Kai myli kitą, daraisi geresnis.

 – Yra siūloma specialių technikų tam, kad žmonės išlaikytų geresnę atmintį. Ką manote apie tai?

 – Tai yra technikos, tuo viskas pasakyta. Jei asmuo neturi geros sielos ir mylinčios dvasios, jam belieka būti tik proto žmogumi. Bet tai daug geriau negu gerti degtinę. Treniruotis galima labai įvairiose srityse, tik ar tai padės tapti geru žmogumi? Ar padės bent priartėti prie didžiojo tikslo? Geriau būti ne techniškam, o geram.

– O ką manote apie mitybos įtaką mūsų proto aiškumui senatvėje?

 – Kaip kuriems ligoniams dietos yra labai svarbu, o normaliam žmogui yra svarbu valgyti ne tai, kas ką pataria, o tai, ką pataria organizmas. Žinoma, jeigu jį kontroliuoja siela ir dvasia. Aviganiai kalnuose valgo tik mėsą, pieną, sūrį ir duoną, o yra sveiki ir sulaukia šimto metų. Mityba gali turėti daug įtakos sveikatai, bet nereikėtų galvoti, kad valgis gali sutvarkyti sielą ir dvasią. Tam labiau tinka asketiškumas ir pasninkas. Stebuklingomis dietomis netikiu. Tikiu nebent vienuolių dietomis.

– Senyvi žmonės dažnai galvoja, kad juos „nurašė“, kad jie niekam nereikalingi. Ir jauni neretai juos laiko našta.

– Senstant reikia būti žmogumi, kuris kartu yra ir senjoras, ir jaunas, vaikiškas. Tada jam viskas įdomu. O vaikams seneliai dažnai įdomesni negu tėvai, jeigu jie gyvena visavertį gyvenimą, neužgesino vaiko savyje. Aš būčiau labai laimingas, jei mano tėvas, kuris mirė sulaukęs 80-ties, dabar gyventų kartu su manimi. Tegul ir neįgalus, reikalingas priežiūros, kad tik galėčiau kartą per savaitę su juo pabendrauti! Mačiau, kaip mano tėvas seno – jis netapo prastesnis, netgi geresnis. Jo žmoniškumas darėsi vis tobulesnis, garbaus amžiaus sulaukęs jis mane pranoko.

– Kalbate taip, lyg niekada nesate patyręs tos nepagarbos, diskriminacijos, apie kuriuos taip dažnai kalba senstantys žmonės?

 – Esu patyręs. Mane prieš šešerius metus (buvau 68-erių) pasikvietė ligoninės direktorius ir paragino rašyti atsistatydinimo prašymą. Esą jau išsisėmiau, degraduoju, reikia jaunų ir energingų skyrių vedėjų. Nesutikau. Atsakiau, kad ne aš čia esu senas ir degraduojantis, o jis – jaunas ir nesubrendęs. Tegul pakalba su mano vadovaujamo skyriaus darbuotojais, jeigu ir jie mano, kad reikia jaunesnio vadovo, atsistatydinsiu, bet antraip – ne. Jis ir bandė kalbėtis, bet palaikymo nesulaukė. Aš dar jaučiuosi reikalingas, su jaunesniais – ir pakankamai jaunas, ir subrendęs. Jeigu jaunystėje norėdavosi apsiginti ar apginti kitą kumščiu, dabar turiu tam kitų būdų. Išmintis ateina tada, kai prie proto prisijungia siela ir dvasia. Išmintis ateina, kai jaunuolio troškimą kovoti keičia suvokimas, kad jis turi tarnauti, vadovaudamasis ne tik protu, bet ir siela, dvasia.

 – Tiesa, kad matydami savo senelius ar senstančius tėvus, pasirengiame senatvei, ją prisijaukiname?

– Sakoma, kad žuvys nepažįsta savo vaikų. O žmogus yra šeimos būtybė. Žmogus amžinai gyvena savo vaikuose, vaikaičiuose, provaikaičiuose… Aš esu toks todėl, kad mano tėvas buvo toks. Kai nežinau, kaip elgtis, pagalvoju: o kaip mano tėvas elgtųsi tokioje situacijoje? Taip aš iš dalies gyvenu tėvo ir mamos gyvenimą: kai ką nors analizuoju – labiau tėvo, kai esu aistringas mamos, kai kvailokas – vaikų, savo ligonių gyvenimą. Dabar galiu padėti savo ligoniams, mokydamas juos būti gerais, paprastais, kartais net kvailokais. Kaip gera kartais būti kvailam, daug ko nežinoti! Mūsų dažnai klausia: „Ar tu žinai?“ Jei nežinai, jautiesi blogai. O kai tau 75-eri, drąsiai gali atsakyti: „Nežinau ir žinot nenoriu. To man ir nereikia, pats galiu patarimus dalinti.“

 – Dabar senatvė daug ilgesnė, žmogus turi tam ruoštis. Kaip ruoštis senatvei?

 – Yra šimtai būdų. Vieniems tinka vieni, kitiems – kiti. Mano tėvas buvo žymus chirurgas, mama terapeutė. Medikams kas penkerius metus reikia atnaujinti savo žinias. Kai buvau jaunas gydytojas, ką tik baigęs studijas, tėvas, kuris buvo baigęs prieš 30 metų, kartą pasakė, kad jo, seno chirurgo, pirštų galiukuose yra daugiau proto negu mano smegenyse! Tas protas tai patyrimas, priežasties-pasekmės numatymas. Svarbiausia, kad žmogus mokėtų pasinaudoti tuo patyrimu. Jei chirurgas jau senyvas, jis turi mažiau operuoti, bet gali būti konsultantas, patarėjas, pagalbininkas, turi rasti savo vietą. Taip yra ne tik darbe.

 – Kaip vertinate labai dažną linkėjimą nepasenti, likti amžinai jaunam?

 – Nenorėčiau būti amžinai jaunas – tai tolygu sustingti. Mėgstu sakyti, kad mes gyvename kartą, bet kiekvieną dieną. Ryte atsibundu ir tarsi gimstu tai diena, o vakare jai savotiškai mirštu. Žmogus negali būt amžinas, bet gali būti ilgaamžis. Tai gali būti tikslas, o taktika, kaip to pasiekti, – įvairi. Mano mama buvo mėgėja daržininkė, mėgo auginti gėles. Ji sode dirbo iki 90 metų. Kitam gal malonu su anūkais, trečiam – su jaunais kolegomis ir kolegėmis. Tik vieni nori parodyti, kokie tie jauni ir kvaili, kiti kaip jie gali darytis vis protingesni, kokia saulėta senatvė jų laukia. O jauniems neretai maga rodyti, kokie tie seniai yra kvaili, o ne stengtis iš jų ko nors išmokti. Dabar, 75-erių, esu laisvas žmogus. Galiu dirbti ne tam, kad uždirbčiau, o savo malonumui. Galiu gyventi ir dėl darbo, dėl namiškių, kelionių. Svarbiausia darytis geresniam. Taip jaučiu pilnatvę.

– Kaip apibendrintumėte mūsų pokalbį?

 – Menas gyventi – tai nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų, o prie metų pridėti daugiau gyvenimo. Žmogus turi ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, kiekvieną dieną gimti ir atgimti iš naujo.

„Kai nežinau, kaip elgtis, pagalvoju: o kaip mano tėvas elgtųsi tokioje situacijoje? Taip aš iš dalies gyvenu tėvo ir mamos gyvenimą“, – sako gydytojas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas.

Šis straipsnis buvo atspausdintas žurnale „Šeimos sveikata“. Straipsnio autorė Daiva Červokienė  

SS_LOGO.indd

 

Contact Us