Pokalbis su akademiku Jurgiu Brėdikiu

Pasaulyje žinomas kardiochirurgas, širdies elektrostimuliacijos ir tachikardijos chirurginio gydymo pradininkas Lietuvoje bei širdies chirurgijos centro Kaune įkūrėjas. Ambasadorius, ministras, visuomenės veikėjas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. Mokslininkas, tyręs ir taikęs kardiochirurgijoje elektronikos metodus, lazerį, šiandien kalba apie sielos virpesius, neuronų veiklą širdyje ir pripažįsta pomirtinį gyvenimą. Tai – akademikas Jurgis Brėdikis. Galite tuo patikėti?

Pokalbiui akademikas renkasi kėdę prie sienos, kad už nugaros nieko nebūtų. „Joks žvėris į rato vidurį neina. Dėl saugumo“, – nusišypso.

– Ne tik gyvybę, bet ir sveikatą reikia saugoti? Pirmiausia – širdį, kurią esate išanalizavęs po ląstelę? Tačiau ir apie ją dabar kalbate visai kitaip, nei tais laikais, kai operavote naujais metodais. Kas pasikeitė?

– Nors ir esu buvęs sveikatos apsaugos ministru, mane domina ne sveikatos sistemos organizavimo klausimai, nes tai – politika, o žmogus, jo sveikata ir medicina kaip mokslas. Į tai gilindamasis atrandu daug naujo ir džiaugiuosi man duota galimybe dalytis tomis žiniomis. Anksčiau tai buvo profesiniai dalykai – pasimokyti į Kauną atvažiuodavo specialistų iš kitų šalių. Dabar tai, ką sužinau, perteikiu savo knygose, paskaitose, renginiuose.

– Patarimų esmė – kaip būti sveikam? Juolab kad modernioji medicina tik gydo, bet nepadeda saugoti sveikatos?

– Daug kas manęs klausia, kaip išlikti sveikam. Kaip ir visur, turime ieškoti. Yra daug šaltinių, reikia rasti savus, įsiklausyti į save. Dabar žmonės paklydę tarp informacijos, patarimų, neretai visai priešingų. Pavyzdžiui, sakoma, druskos, cukraus nevartok. O po kiek laiko pasigirsta nuomonė, kad tai – nieko blogo. Aš nustojau gilintis į dietas ir supratau, kad žmogui svarbiausia pačiam pajausti, kas tinka, kas ne, ir laikytis saiko.

Nuostabus žodis – saikas. Jis visur tinka. Jei darboholikai-perfekcionistai mano, kad elgiasi labai gerai, patikrinus sveikatą paaiškėja, kad tai žalinga. Tokie žmonės nemoka atsipalaiduoti, neturi laiko poilsiui, savo pomėgiams. Mityboje dar daugiau saiko trūksta, taip pat ir su alkoholiu, fizine mankšta.

Dažnai sakoma, kad sportas ir sveikata yra sinonimai. Tačiau didysis sportas sveikatai yra didžiausias antonimas. Tai aprašiau savo knygoje „Ties riba“. Tie, kurie žavi mus sporto aikštelėse, stadionuose, yra vedami patriotizmo, garbės, pinigų. Bet jie eikvoja tai, kas brangiausia, – sveikatą. Yra puikios aparatūros, kuri tikrina sportininką ne ramybės būsenos, o atliekant veiksmus, bet ji negali parodyti, kas vyksta per rungtynių kulminaciją ar finišą, kai viršijamos žmogaus fizinės ir psichikos jėgos. Dėl to įvyksta staigios mirtys. Jaunų, daugiausia sveikatos turinčių žmonių. Nuo to gali apsaugoti saikas.

– Kaip pajausti saiko ribą? Kaip atsirinkti autoritetus sveikatos srityje?

– Anksčiau būčiau pasakęs, kad žmogus turi sugebėti visa tai įvertinti savo protu. Dabar kalbu kitaip: lemia širdies balsas, vidinis jausmas, nuojauta, ką slopinome savyje metų metais. Matau realų mechanizmą, kaip tai veikia.

Gyvename virpesių pasaulyje. Kiekvienas daiktas, objektas ar subjektas turi savo vibraciją, virpesių dažnius: ir stalas, ir jūs, ir aš, ir maistas taip pat. Gyvūnai, išlikusių laukinių tautų gentys lengvai jaučia virpesius, nes turi stiprų ryšį su gamta, ir pagal virpesius nevartoja to, kas nesiderina, nėra harmoninga. Čia yra esmė.

– Nejaugi civilizacija iš mūsų atėmė visa tai? Ar nebegalima to ryšio, pojūčių susigrąžinti?

– Tai sugrįš. Ateityje žmogus jam paskirtą vaistą palaikys rankoje ir pajaus, ar tas vaistas jam tinka, nes jis skleidžia virpesius. Yra toks senas posakis: pažink save. Reikia į save įsigilinti, kad sugebėtum įvertinti mažiausią savo virptelėjimą. Jauni žmonės, kurie galvoja, kaip toliau gyventi, kurie jaučia atsakomybę už šeimą, ne vien save, domisi savęs pažinimu. Žmogus nėra vien kūnas. Tai ir fizinė, ir metafizinė būtybė, turinti ir dvasinį pasaulį, kuris siejasi ir su anapusiniu. Visa tai žinant, ateina naujų galimybių.

– Jūs tikite anapusiniu pasauliu, pomirtiniu gyvenimu?

– Taip. Daug ko negalima apčiuopti, bet yra empirinis įrodymas. Jei daug žmonių yra matę nimbą, čakras, aurą, kodėl tai neigti? Daug tuo netikinčiųjų yra ir dabar, nes tokią logiką lemia išankstinis nusistatymas, skepticizmas.

O juk jau yra aparatų, kuriais galima išmatuoti aurą, biolauką. Mokslininkai įrodė, kad beždžiones, gyvenančias Europoje, išmokius kokio nors veiksmo, jį sugeba atlikti tos pačios rūšies beždžionės Afrikoje. Tai veikia per atstumą. Pagal mokslininko Rupperto Sheldrake’o teoriją yra morfogeniniai laukai, kuriais visi esame susiję. Atrodo, netikėtai šauna mintis apie seniai matytą žmogų, ir jį sutinkame arba jis mums paskambina. Šuo jaučia, kada grįžta šeimininkas, ir bėga jo pasitikti netgi tuomet, jei grįžta neįprastu laiku. Ryšiai tarp gyvūno ir jo šeimininko, tarp mylinčių žmonių yra labai stiprūs. Šie ryšiai persikelia ir į anapusinį pasaulį. Kodėl sapnuojame mirusius, jie ateina mūsų perspėti?

Yra ir kita tų ryšių pusė. Tai – tarpusavio poveikis, jis gali būti ir neigiamas. Užkerėjimai, pikti palinkėjimai atsiliepia fiziškai. Naudojant mokslininko Konstantino Korotkovo aparatą aurai užrašyti akivaizdu, kad mintyse ar žodžiais pagrasius, pavyzdžiui, žydinčiai gėlei: „Aš tave sudraskysiu“, paties grasintojo aura subyra. Grasinimas grįžta bumerangu, kuris trenkia per energinį lauką.

Pages: 1 2 3

Contact Us