VVVV

Pelkėti ir takūs

Pasvalietė Rūta, kurios seneliai gyvena Druskininkų rajone, kiekvieną vasarą traukia į Dzūkiją ir sodyboje praleidžia bent kelias dienas. „Miške teka toks upeliukas, apie jį mums pasakė kaimynai ir močiutė. Vietiniai gyventojai jau žino. Vien tiktai tą vandenį ir naudojame – iš šulinio gerti neįmanoma, gali apsinuodyti. O iš šaltinio vežamės tikrai dideliais kiekiais: valgiui ruošti, gerti, arbatą virti“, – apie kasmetį versmės lankymą pasakojo Rūta. Apie teigiamą vandens poveikį sveikatai ji sako nieko negirdėjusi, tačiau pakeliui į sodybą miške rasto šaltinio neaplenkia, semia upeliuko vandenį litrais. Žingsniu peržengiamas šaltinis patogus prieiti – įrengti laiptukai rodo, jog ir vietinių jis dažnai lankomas. „Daug kas sustoja, „pūslėm“ vežasi“, – sako Rūta, patvirtindama, kad vanduo skanus ir šaltas net karščiausiomis dienomis.

Jei močiutė neparodė, o versmės šaltumą vis tiek pajusti norisi, gamtininkas A. Kulbis siūlo jų ieškoti keliaujant upių slėniais, daubomis smarkiai raižytame reljefe, ieškant griovose, nuošliaužiniuose šlaituose, užpelkėjusiose šlaitų dalyse. Šaltiniai trykšta ten, kur upių slėniai, ežerų duburiai, kiti reljefo pažemėjimai siejasi su skirtingomis savybėmis pasižyminčiomis uolienomis bei vandeningais sluoksniais.

Didžiausi Lietuvos šaltiniai per sekundę ištekina ne daugiau kaip dešimt litrų, o daugelyje nedidelių šaltinių per sekundę nuteka trys litrai vandens. Mokslininkai šaltinius skirsto į tris grupes: reokreninius, limnokreninius ir helokreninius. Pastarieji formuoja pelkėtą ir šaltiniuotą plotą, kuris susidaro nuo daugelio požeminių vandens tėkmių. Čia vanduo gali ilgai užsistovėti. Limnokreniniai šaltiniai yra tie, kurie vandenį tekina sudarydami nedidelį duburį. Duburyje vanduo užsilaiko, telkšo mažu ežerėliu – jis kartais pavadinamas akimi, o vandens perteklius nuteka mažu upeliu. Nuo kalvų šlaitų į vandens telkinius skubančios versmės priskiriamos prie reokreninių.

Vanduo tarsi vaistas

Ritualinę šaltinio reikšmę žmonių gyvenime galima suprasti žinant platesnį jų naudojimą. „Kai kur šaltiniai laikomi šventais, stebuklingais, juose per Velykas reikėdavo nusiprausti, per Jonines juos vainikuodavo vainikais. Tai konkretūs šaltiniai Lietuvoje, aš po truputį apie juos renku medžiagą“, – sako etnologas Libertas Klimka, vardijantis iš žmonių išgirstus gydančių šaltinių vardus. Vietiniai eina gydytis prie tokių nuo seno garsėjančių versmių, kaip, pavyzdžiui, Eršketynės miške, netoliese prie jūros, arba Kurkulės šaltinio Utenos rajone, Vyžūnuose, nuo seno žinomo Švento Jono šaltinėlio prie Seredžiaus.

„Žmonės ten ir koplytėles stato, kryžius, tokių šaltinių yra nemažai. Prie kai kurių, pavyzdžiui, Skudutiškyje, net pamaldos vyksta. Šis šaltinėlis yra apreiškimo vieta, čia stovi koplytėlė, žmonės gausiai lankosi, – pasakojo profesorius. – Labai dažnai gydo akis, sako, nuo šaltinio vandens protingesni tampa, taip pat skrandžio ligas vandeniu gydo. Kartu su Farmacijos muziejumi buvome sumąstę net tokį projektą: jie ištirtų cheminę sudėtį, o aš – žmonių tikėjimus ir palygintume. Sunku pasakyti, ką parodytų cheminė analizė – ar tai mineraliniai vandenys, gal su kokiais jonais. Žmonės nuo seno apie tokius šaltinius žino, naudoja net kaip šventintą vandenį. Lietuvoje yra ir tokių stebuklingų dalykų.

Pages: 1 2 3 4

Contact Us