Sveiki ir laimingi iki 120!

Nauja medicinos šaka – „anti-aging“ (senėjimo prevencijos) medicina – atsirado labai neseniai. 1994 m. pirmajame senėjimo prevencijos temai skirtame simpoziume Čikagoje (JAV) mokslininkai ir medikai įkūrė „Anti-aging“ draugiją. Susirinkusieji pritarė teiginiui, kad senėjimas reikalauja nuolatinio stebėjimo ir intensyvaus gydymo. Kodėl tokių klausimų nekildavo anksčiau? Galbūt todėl, kad žmonės trumpiau gyvendavo, gal jie net nespėdavo pasenti?

Apie tai, kaip įveikti senėjimą, kalbamės su psichoterapeutu Juliumi Neverausku, Lietuvoje įkurtos senėjimo prevencijos ir funkcinės medicinos draugijos prezidentu.

– Kada žmogus laikomas senu? Kokie yra senėjimo požymiai?

– Žmogaus amžius gali būti vertinamas įvairias aspektais. Visų pirma tai chronologinis (arba kalendorinis) amžius. Išsivysčiusiose valstybėse 65 metų žmogus vertinamas kaip vyresnio amžiaus. Į seno žmogaus kategoriją patenkama sulaukus 85 metų. Tačiau, kaip žinome, kalendorinis amžius dažnai nesutampa su biologiniu amžiumi, jis gali būti ir didesnis, ir mažesnis už kalendorinį. Tai priklauso nuo genetikos, gyvenimo būdo, mitybos ir žalingų įpročių. Pavyzdžiui, vien tik rūkymas žmogų pasendina maždaug 5–15 metų. Yra sintetinių narkotikų, kuriuos vartoti pradėjęs žmogus biologiškai pasensta ir miršta per keliolika mėnesių. Dar galima išskirti ir psichologinį žmogaus amžių: kiek psichologiškai, socialiai ir darbine prasme žmogus yra aktyvus. Aktyvumas darbinėje veikloje jaunatviškumui išsaugoti yra labai svarbus. Psichologai ir sociologai dažnai teigia, kad asmuo tampa senas, kai nustoja dirbti. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl aktyviai (net ir namuose) dirbančios moterys gyvena ilgiau už vyrus.

– Kaip klasifikuojamas žmogaus amžius?

– Vieningos klasifikacijos nėra, tačiau daugelis išskiria vaikus (iki lytinio brendimo pradžios – apie 12–13 metų), paauglius (nuo lytinio brendimo pradžios iki 19 metų), jaunus suaugusiuosius (nuo 19 iki 25 m.), subrendusius (26–45 m.), vyresnius subrendusius (46–65 m.), senyvo amžiaus asmenis (66–84 m.), senus asmenis (> 85 m.) ir ilgaamžius (>90 m.). Kiti neišskiria vyresnių subrendusių grupės, nes vyresniame kaip 46 m. amžiuje daugelis žmonių dar puikiai jaučiasi ir subrendusiais laiko 26–65 m. asmenis. Kaip jau ir minėjau, biologinis ir psichologinis individo amžius gali nesutapti su kalendoriniu, tad fiziškai, psichologiškai sveiki, aktyvūs, prisitaikantys prie besikeičiančios aplinkos bei naujovių asmenys jaučiasi jaunesni ir tokie iš tikrųjų yra. Savo praktikoje esu matęs ir nemažai 40-mečių, kurie atrodo, mąsto, jaučia ir elgiasi kaip seni žmonės. Teko sutikti ir labai jaunatviškų 70-mečių.

– Kiek metų žmogus gali gyventi būdamas sveikas ir jaunatviškas?

– Dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų šiuo metu žmonės sveikesni nei buvo prieš keliasdešimt metų. Dauguma 50-mečių dar neturi jokių ligų, jaučiasi puikiai. Bėgant metams, pradeda varginti vadinamosios senėjimo ligos (arterinė hipertenzija, aterosklerozė, sąnarių pakenkimai, cukrinis diabetas ir kt.), kurių vystymąsi, be jokios abejonės, skatina ne tiek genetiniai faktoriai, kiek asmens pasirinktas gyvenimo būdas ir paprasčiausių savęs saugojimo taisyklių nesilaikymas: pernelyg saldaus ar riebaus maisto vartojimas, rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, fizinio aktyvumo stoka, darbo ir poilsio, ypač miego, režimo nesilaikymas. Jaunatviškumas – tai optimalių fizinių pajėgumų ir psichologinių nuostatų derinys. Žmogus jaunatviškas tada, kai neturi ligų, trikdančių jo kasdienę veiklą, yra aktyvus, optimistiškas, atviras naujovėms, nori dirbti. Jaunatviškumą galima išlaikyti gana ilgai. Mano tėvams jau po 77 metus, jie abu serga lėtinėmis ligomis, tačiau visą laiką dirba, pozityviai žiūri į gyvenimą ir dėl to yra labai jaunatviški. Mokslas yra įrodęs, kad žmogus gali gyventi ir būti sveikas net iki 120 metų. Mūsų amžiaus ribos dabar yra platesnės.

– Medikai teigia, kad vyresnių žmonių mąstymas sulėtėja. Kodėl? Ir ar būtinai turi taip atsitikti?

– Mąstymas gali keistis ir dėl organinių priežasčių (smegenų kraujotakos sutrikimo ar Alzheimerio ligos), ir dėl psichinės ligos (depresijos), ir dėl asmenybės ypatumų. Kuo žmogus savo smegenis daugiau ir ilgiau aktyviai naudoja, tuo mažiau šansų, kad jo mąstymas sutriks ar vystysis senatvinė demencija (pažinimo sutrikimas, besibaigiantis silpnaprotyste). Taigi net ir vyresnio amžiaus žmonėms reikia kuo daugiau skaityti, spręsti kryžiažodžius, domėtis aplinkiniu gyvenimu, o ne pasyviai žiūrėti mąstymą slopinančias ar net žlugdančias televizijos laidas, kurių tikrai gerokai per daug mūsų eteryje.

– Kartais sveikatą ardančių priežasčių žmogus negali išvengti: ištinka nelaimė, miršta artimi žmonės, ir tenka dienas leisti vieniems. Ar tada mes pasmerkti mirti anksčiau už kitus?

– Mus žlugdo ne patys įvykiai ar aplinkybės, bet santykis su jais, reakcija į juos. Šiuolaikinė psichologija pritaria budistų taisyklei, kad „mūsų kentėjimas, skausmas ar diskomfortas yra tik mūsų reakcija į juos“. Ne pats skausmas ar diskomfortas daro mus nelaimingus ir susargdina psichiką, o tik mūsų reakcija į tai. Žmonės negali išvengti skausmo ar diskomforto, nes gyvenimas jų kupinas, bet gali keisti savo santykį su jais ir tokiu būdu daug geriau prisitaikyti bei geriau jaustis. Be abejonės, pasiduodantys, neprisitaikantys, pernelyg dėl visko kenčiantys žmonės miršta anksčiau (visų pirma socialiai ir psichologiškai).

– Ar gali atgauti jaunatviškumą ir pataisyti sveikatą jau pasenęs žmogus? Kai jam jau viską skauda ir nieko nesinori?

– Jei „nieko nesinori“, ir tokią savo nuostatą žmogus priima ir jos nekeičia, ką nors padaryti sunku. Pirmoji taisyklė – asmuo turi norėti gyventi geriau. O norint gyventi kitaip, reikia kitaip ir elgtis. Todėl svarbu suprasti, ko iš tiesų norime, susidaryti planą, pasitelkti specialistus (medikus ir/ar psichinės sveikatos specialistus) ir eiti savo sveikatos, asmenybės ar gerovės tobulinimo keliu, džiaugiantis pačiu procesu ir rezultatais.

Pages: 1 2

Contact Us