Vandens išteklių tausojimo Lietuvos pramonėje galimybių analizė

Žaneta Stasiškienė, Jolanta Dvarionienė

Kauno technologijos universitetas, Aplinkos inžinerijos institutas

(gauta 2002 m. vasario mėn.; atiduota spaudai 2002 m. kovo mėn.)

          Pagrindinis straipsnio tikslas – išanalizuoti vandens išteklių tausojimo Lietuvos pramonėje būtinybę, poreikį bei galimybes, įvertinti skirtingų pramonės šakų vandens išteklių tausojimo potencialą.Straipsnyje nagrinėjama pasaulinė vandens išteklių valdymo įmonėse praktika pagrįsta subalansuotosios plėtros principais; įvertintos alternatyvios vandens išteklių papildymo bei tausojimo pramonės įmonėse galimybės, taikant integruotas, pažangias, ekonomiškai efektyvias technologijas. Remiantis atliktų taršos prevencijos, švaresnės gamybos projektų rezultatų analize, nustatyta, kad visos Lietuvos pramonės šakos bei kiti ūkio sektoriai turi didelį potencialą vandenį naudoti pakartotinai, vandens reciklams, bei uždariems vandens ciklams kurti. Ypač išskirtinos tokios pramonės šakos kaip tekstilė, popieriaus ir kartono, maisto, chemijos, metalų apdirbimo bei energetikos įmonės.
Atlikus vandens išteklių tausojimo Lietuvos pramonėje galimybių analizę, nustatytas poreikis ir būtinybė atlikti naujus šios srities mokslinius tyrimus tiek pramonėje, tiek kituose ūkio sektoriuose. Raktažodžiai: taršos prevencija, švaresnė gamyba, pakartotinis vandens naudojimas, reciklas, uždari vandens ciklai, vandens srautų analizė.

1. Įvadas

Suvartojant vis daugiau gamtos išteklių, spartėjant urbanizacijai, ūmėjant konkurencijai tarp vartotojų ir susidomėjimui sveikatos bei aplinkos apsauga, šiuo metu visame pasaulyje ypač rūpinamasi gyvybiškai svarbia aplinkos dalimi – vandens ištekliais ir jų valdymu. Nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio bet kurios ūkinės veiklos svarbesniu veiksniu tampa vandens išteklių, kaip tausotinų ir saugotinų, tvarkymas bei atskirų ūkio šakų vandens tiekimo programų integravimas į šalies ekonominę ir socialinę politiką. Pastaruoju metu integruotas vandens išteklių valdymas grindžiamas prielaida, jog vanduo yra neatskiriama ekosistemos dalis, gamtos turtas ir socialinė bei ekonominė gėrybė, kurios kiekį ir kokybę nulemia jo vartojimo pobūdis.

Sprendžiant vandens išteklių valdymo klausimus ir priimant sprendimus, turi būti parengti, įvertinti ir įgyvendinti veiksmingi, ekonomiškai ir socialiai priimtini, numatytą nacionalinę strategiją atitinkantys projektai bei programos [1].

Daugelyje pasaulio regionų, taip pat ir Lietuvoje, didėjant vandens išteklių taršai dėl netinkamai plėtojamos ūkinės veiklos, būtina integruotai tvarkyti ir eksploatuoti vandens išteklius. Vanduo yra viena iš plačiausiai Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisės  aktais reguliuojamų sričių. 2000 m. ES įsigaliojo bendroji vandens politikos direktyva (BVP,  2000/60/EC), kurioje nustatytos pagrindinės  subalansuoto vandens išteklių valdymo gairės. Remiantis šia direktyva, visos ES narės bei šalys, siekiančios tapti ES narėmis, privalo užtikrinti  nustatytus vandens išteklių naudojimo bei apsaugos reikalavimus. Be to, labai svarbi integruotos taršos prevencijos ir kontrolės direktyva (ITPK, 96/61EEC), pagal kurios nuostatas subalansuotam vandens išteklių valdymui užtikrinti būtina taikyti integruotas ir pažangias, ekonomiškai veiksmingas taršos prevencijos technologijas.

Pages: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Contact Us