Vandens išteklių tausojimo Lietuvos pramonėje galimybių analizė

Didžiausias dėmesys Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje skiriamas pramonės, energetikos ir žemės ūkio sektoriams, nes tai ne tik didžiausi vandens išteklių vartotojai, bet ir teršėjai. 2000 m. Lietuvoje į paviršinius vandenis išleista net 86% nepakankamai išvalytų, neatitinkančių ES keliamų reikalavimų ar visiškai nenukenksmintų nuotekų. Pažymėtina, kad tik 11,4% viso panaudoto vandens buvo sutaupyta, naudojant apytakines ir pakartotinio naudojimo sistemas, ir tai daugiausia tik energetiniame sektoriuje [2].

Pasikeitus rinkos ekonomikos sąlygoms ir padidėjus vandens bei nuotekų kanalizavimo kaštams, vandens išteklių tausojimas tapo būtinybe visoms Lietuvos pramonės įmonėms. Anksčiau įmonės nuotekų užterštumą mažindavo “skiedimo” būdu:  švariu vandeniu mažindavo teršalų koncentraciją nuotekose ir taip išvengdavo mokesčių už taršą;  šiandien tai ne tik neracionalu, bet ir ekonomiškai  nenaudinga. Įmonės, turinčios pakankamai informacijos apie pažangesnius vandens išteklių valdymo metodus, stengiasi organizuoti gamybą, remdamasios taršos prevencijos principais. Viena iš plačiausiai Lietuvoje taikomų koncepcijų pramoninei sistemai valdyti ar reorganizuoti, atsižvelgiant į ilgalaikius poreikius bei subalansuotos plėtros principus, yra švaresnė gamyba [3].

Gamybos procesuose vandens išteklių vartotojai, ypač pramonės sektoriuje, turi būti  skatinami taikyti prevencines plačiai visame pasaulyje  naudojamas taršą mažinančias ir ekonomiškai veiksmingas technines priemones. Siekiant mažinti  natūralių vandens išteklių sąnaudas ir užtikrinant  hidrologinių vienetų (upių baseinų) apsaugą, reikėtų kurti pakartotinio naudojimo, vandens reciklo bei  uždarų vandens ciklų sistemas, t.y. nukenksmintų nuotekų neišleisti į atvirus vandens telkinius, o  pakartotinai naudoti technologiniams tikslams.

Šiame straipsnyje apibendrinto tyrimo tikslas –  išanalizuoti vandens išteklių tausojimo Lietuvos  pramonėje būtinybę, poreikį bei galimybes ir atlikti pirminį pramonės įmonių vandens išteklių tausojimo potencialo įvertinimą.

2. Vandens išteklių valdymas pasaulinėje praktikoje

2.1. Sisteminis požiūris į vandens išteklių valdymą įmonėje

 Viso pasaulio valstybių aplinkos apsaugos  institucijoms, pramonei ir žemės ūkiui didelį rūpestį kelia nepakankamas vandens išteklių kiekis bei  blogėjanti gėlo vandens kokybė. Vandens išteklių valdymas tampa viena svarbiausių veiklos sričių, mažinant poveikį aplinkai. Daugelyje pasaulio šalių taikomos pažangios nuotekų valymo technologijos,  užtikrinančios aukštą į aplinką išleidžiamo vandens kokybę. Tokį išvalytą vandenį galima toliau naudoti įvairiems gamybos tikslams, o ne traktuoti tiesiog kaip atlieką [4].

Hidrologinis ciklas atspindi nenutrūkstamą vandens virsmų grandinę ir jų įtaką aplinkai. Supratus ir įsisavinus nuotekų, atgauto vandens ir pakartotinio  vandens naudojimo priežastinius ryšius, atsiranda galimybė įmonės viduje naudoti mažesnius uždarus  ciklus, kurie labai veikia bendrąjį hidrologinį vandens ciklą. T. Asano ir V. Levine (1 pav.) sukurtas  konceptualus hidrologinis ciklas, apimantis  paviršinius, požeminius vandens išteklius bei vandens  naudojimo ir perdirbimo, atgavimo ir pakartotinio  naudojimo galimybes, dar kartą įrodo, kokią svarbią reikšmę turi būtent įmonės viduje (ten, kur atsiranda tarša) kuriami vandens reciklai ar uždari vandens ciklai. Tokiu būdu panaudotas ir nukenksmintas vanduo neišleidžiamas iš įmonės, bet pasitelkus įvairius regeneracijos metodus pritaikomas pačioje įmonėje.

Pages: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Contact Us